Mitybos pagal kraują fenomenas arba kelinta tavo kraujo grupė?
Labai gali būti, kad perskaičius šį straipsnį daugelio Jūsų gyvenimas pasikeis iš esmės. Tai tiesiog priklauso nuo Jūsų nusiteikimo, gebėjimo priimti ir apdoroti informaciją, sveiko smalsumo ir žmogiško troškimo nuolat gerinti savo gyvenimo kokybę. Be abejonės, iš karto Jums kils natūralus klausimas: kodėl aš apie tai negirdėjau anksčiau ir ar tai nėra koks nors eilinis reklaminis straipsnelis? Apie mitybą pagal kraują veikiausiai girdėjo daugelis, gal tik nepakankamai išsamiai, ar net žemyn nubanguojančiais tonais.(? gal geriau – neigiamai) Dažniausiai mes girdime, bet neklausome. Idėja per daug paprasta, neintriguojanti, todėl kaip ir visos paprastos (o jos dažniausiai būna pačios geriausios) idėjos, atmetama iš anksto net nesigilinant į esmę. Be to, ši tiesa labai daug kam nenaudinga. Visų pirma, maisto ir farmacijos pramonei, kur sukasi milijardai ir verslas rieda senais, laiko patikrintais bėgiais užtikrintai nešančiais pelną. Čia dėstomų minčių įgyvendinimas reikštų revoliuciją, visų pirma, mūsų sąmonėje. Kita vertus, tai sąlygotų didžiulius pasikeitimus sveikatos srityje, kurie, savo ruožtu, iš maisto pramonės verslo „ryklių“ pareikalautų šiek tiek papildomų investicijų. Bet apie viską iš pradžių.
Seniai, seniai, kai žmonės su pasididžiavimu pasėlius purkšdavo DDT, o Lietuvoje pasirodė pirmieji televizoriai, vienas JAV gydytojas praktikavo neįprastą iš pirmo žvilgsnio sveikam protui prieštaraujantį metodą: savo pacientus jis gydydavo ne vaistais, o maistu. Kolegos su malonumu seniausiai jį būtų apšaukę šarlatanu ir atidavę gydytojų Garbės teismui, jeigu ne viena vienintelė aplinkybė - jo pacientų išgijimo procentas buvo didžiausias. Neretai jis imdavo gydyti ir išgydydavo tokius pacientus, kuriuos klasikinė medicina būdavo priskyrus beviltiškų kategorijai. Tad, gydytojas Džeimsas D‘Adamo grynai empiriškai, bandymų ir nesėkmių metodu priėjo išvados, kad žmogaus sveikatą ar nesveikatą daugeliu atvejų apsprendžia kraujo grupė ir mitybos įpročiai, kitaip tariant, egzistuoja tiesioginis ryšys tarp kraujo grupės ir valgomo maisto. Vadovaudamasis gydytojo praktiko intuicija ir milžiniška patirtimi, jis sėkmingai gydė pacientus, tuo pelnydamas pripažinimą ir visuotinę pagarbą, bet savo teorijos, patvirtinančios mitybos ir kraujo genomo ryšį, moksliškai pagrįsti negalėjo, nors faktinė medžiaga, patvirtinanti kraujo ir maisto ryšį kaupėsi, išgijusių pacientų daugėjo ir visa tai tiesiog prašėsi susisteminama. Bet mokslas šioje srityje tuo metu, vaizdžiai tariant, šlubčiojo. Idant vaizdas būtų aiškesnis, istorijos ratą vaizduotėje teks pasukti šiek tiek atgal. Taigi, visų įvykių apie kuriuos čia šnekama, priešistorė yra tokia.
1881metais mokslininkas Štilmarkas tyrinėdamas gamtinių nuodų poveikį gyviems organizmams ir nenorėdamas kankinti gyvulėlių laboratorijose, sumaišė ricinos aliejų su šviežiu krauju tiesiog mėgintuvėlyje. Tą pačią akimirką raudonieji kraujo kūneliai sulipo, o kraujas sukrešėjo. Kitaip tariant, jis tapo „negyvas“. Praėjus penkiasdešimčiai metų, jau kiti mokslininkai nustatė, kad kraują priverčia sukrešėti jame esantis baltymas - toksinas ricinas. Po kurio laiko iš anyžių buvo išskirtas kitas nuodingas baltymas - toksinas arbinas, kuris taip pat sulipindavo raudonuosius kraujo kūnelius. Taip nuodų veikimo mechanizmas tapo aiškus. „Moksliukai“ nenuilsdami dirbo toliau, o jų tyrimų rezultatai buvo pritrenkiantys. Po daugybės atliktų tyrimų buvo įrodyta, kad visi maisto produktai, ir augalinės, ir gyvulinės kilmės, pavyzdžiui, pomidorai, riešutai ar mėsa, turi savyje medžiagų nuodijančių žmogaus kraują. Juos pavadino lektinais. Bet didesnio dėmesio šios mokslininkų išvados nesulaukė. Tuo metu žmonijai rūpėjo kur kas rimtesni reikalai, tokie kaip atominio karo pavojus, ir siaučianti pasaulyje širdies kraujagyslių ligų ir vėžio pandemija. O ir maisto produktų lektinai savo juodą darbą atlikdavo nenuosekliai: vieniems jie iš tikrųjų sulipdydavo kraujo kūnelius, kitiems jų poveikis būdavo silpnas, o kai kurių pacientų jie iš viso neveikdavo. Aiškumo dėlei šiek tiek informacijos apie kraują. Netekus daug kraujo tiesiog mirštama. Tai akivaizdus ir jau tūkstantmečius visiems žinomas faktas. Nuo XXVII amžiaus pradžios medikai bandydavo perpilti kraują sužeistiesiems, bet rezultatas būdavo nenusakomas - kartais ligoniai išgyvendavo, tačiau dažniausiai mirdavo. Medikai bandydavo perpilti ėriuko, šuns ir triušių kraują, bandyta pilti netgi pieną ir sūrų vandenį, bet bandymai visada baigdavosi liūdnai. Kraujo netekimas iki pat XX amžiaus pradžios buvo pagrindinė gimdyvių ir sužeistų kareivių mirties priežastis. Netektys žuvusiųjų pirmajame pasauliniame kare būtų buvę milžiniškos, jeigu ne mums jau žinomi bandymai su arbinu ir ricinu. 1900 metais amerikiečių mokslininkas Karlas Landšteineris jau kažkelintą kartą tikrindamas bandymų su krauju rezultatus pastebėjo, kad netgi žmonių kraujo mėginiai paimti iš skirtingų pacientų ir sumaišyti mėgintuvėlyje kartais sukreša, o kartais ne. Nustebintas ir suintriguotas savo atradimo, jis toliau tyrinėjo žmogaus kraują ir nustatė, kad egzistuoja keturios kraujo grupės. Jis taip pat išsiaiškino jų suderinamumą, tad medikams dirbti tapo lengviau. Prasidėjo Pirmas pasaulinis karas. Kiek gyvybių buvo išgelbėta Landšteinerio atradimo dėka apskaičiuoti neįmanoma, bet skaičiai turėtų būti įspūdingi. Mokslininko nuopelnai buvo įvertinti. Už šį atradimą Karlas Landšteineris gavo Nobelio premiją.
Keturios kraujo grupės tvirtoje gamtos logikoje nenutrūkstamai gyvuoja nuo anksčiausio žmonių atsiradimo momento iki šių dienų. Kraujo grupė lemia visą imuninę kūno sistemą ir ji yra svarbiausias veiksnys apibūdinant sveikatą. Jos skirstomos pagal antigenų A, B ir O buvimą kraujyje. Ketvirta kraujo grupė turi du A ir B antigenus, todėl jos santykinis žymuo yra AB. Raidės ABO tiesiog nurodo cukraus fukozės išdėstymo molekulėje tvarką. Kraujo grupės antigenas yra kaip sargybinis prie vartų, kuriantis antikūnius, atremiančius pavojingus įsibrovėlius. Kai antikūnis susiduria su priešišku įsibrovėlio antigenu, įvyksta reakcija, vadinama agliutinacija. Antikūnis prisijungia prie virusinio antigeno ir padaro jį labai lipnų. Kai ląstelės, virusai, parazitai ir bakterijos sukimba, jas lengviau pašalinti iš organizmo ir tuo būdu jį apsaugoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tokia informacija gali būti įdomi tik gydytojui, bet neskubėkime daryti išvadų. Kraujo grupės antigenas atpažįstantis, o vėliau ir sunaikinantis organizmo įsibrovėlius yra pagrindinis imuninės sistemos ginklas ir tik jo dėka mes nemirštame valgydami mums netinkančius pagal kraują produktus. Jie paprasčiausiai neutralizuoja nuodinguosius lektinus. Tiesa, čia reikalinga viena pataisa: turime valgyti savo „krepšelio“, t.y. tinkančius pagal kraujo grupę, maisto produktus.
Kas gi atsitinka jei valgome ne savo „nišos“ maistą? Kraujas tiesiog nepajėgia susidoroti su tokia priešiškų lektinų gausa, imunitetas darosi silpnesnis ir, jei tai darome sistemingai, ilgą laiką, didėja tikimybė susirgti įvairiausiomis ligomis, apie kurių kilmę medicinos žinynuose parašyta, kad “ligos etiologija nežinoma“. Tipiškas pavyzdys šiuo atveju būtų žmonės turintys antros grupės A (II) kraują ir gamtos „suprojektuoti“ kaip pusiau vegetarai, bet įpratę valgyti daug mėsos produktų. Apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus garantuotai sergantys net ne viena, o keletu ligų, pradedant širdies-kraujagyslių, inkstų, kepenų ligomis ir baigiant liaudiškai vadinamu „druskų nusėdimu“. Kartais galima išgirsti nuomonių, kad žmogaus organizmas yra labai plastiškas ir pradėjus į jį kimšti vienos ar kitos rūšies maistą, lengvai prie jo prisitaiko. Taip, jis išgyvena, bet tai ir viskas. Kraujo grupės formavosi šimtus tūkstančių metų, ir vieno žmogaus gyvenimas šiame kontekste tai tik sekundės dalys. Gamta šiuo atveju nelabai atskiria, ką Jūs laikote rankoje: žalvarinį kirvuką ar jau rašiklį. Todėl kraujo grupė - tai tikslus žymuo, apsprendžiantis mūsų egzistavimo sąlygas. Priešintis gamtai beprasmiška, jau geriau būti jos sąjungininku, tada ir pati gamta bus mūsų pusėje.
Piteriui D‘Adamo, žinoma, pasisekė labiau, negu jo tėvui, nes tuo laiku mokslas jau buvo pažengęs toli į priekį. Talentingas mokslininkas Viljamas Boidas išskyrė nuodijančius organizmą lektinus iš 262 augalų, priklausančių 63 šeimoms ir 186 rūšims. Be to, jis tiksliai pagal kraujo grupes nustatė kurie augalai kam tinka. Bet Boidas lektinais domėjosi gana abstrakčiai. Jį domino tik pats kraujo sulipimo faktas. Na, o natūrolopatas-gydytojas P. D‘Adamo suprato, kad ši informacija - tai raktas į sveikatą, ir pradėjo kryptingai tyrinėti kraujo ir maisto ryšį. Jis iškėlė hipotezę, kad diena iš dienos valgant netinkantį kraujui maistą, antigenai nebespėja kovoti su netinkančio maisto lektinais ir imunitetas nusilpsta, žmogus suserga įvairiausiomis ligomis. Be to, jis nustatė, kad lektinai ne tik sulipina kraują, bet sutrikdo baltymų virškinimą ir pasisavinimą, pažeidžia žarnyno paviršinį sluoksnį, todėl sumažėja jo sienelių pralaidumas, blokuoja virškinimo fermentų gamybą, tuo blogindami visų maistinių medžiagų, tarp jų vitaminų ir mineralų pasisavinimą, provokuoja artritus - druskų nusėdimą.
Štai generalinė Piterio D‘Adamo tyrinėjimo darbų išvada: tik nežymi dalis ligų yra genetinio pobūdžio, tačiau dauguma ligų susergama maitinantis netinkamu pagal kraują maistu ir taip nuodijant kraują lektinais. Todėl kiekviena kraujo grupė kategoriškai turėtų maitintis pagal savo mitybos planą ir tik jai tinkančiais produktais. Viena vertus, atrodo, kad pasakyta stipriai ir labai drąsiai. Kita vertus, prisiminkite, gal kada jums skaudėjo sąnarius ir gydytojas Jums patarė gerti gliukozaminą su chondroitinu? Jus sugėrėte ne vieną pakuotę ir veikiausiai tai padėjo: skausmai išnyko. Ar žinote kaip veikia gliukozaminas? Jis tiesiog blokuoja kviečių lektinus, kurie pasižymi tuo, kad sukelia sąnarių skausmus.
Valgant bet kaip sumaišytą maistą, nukenčia organizmo hormoninė sistema, todėl ima kauptis riebalai, sukeldami papildomas problemas. Susidaro sąlygos susirgti kitomis, jau rimtesnėmis ligomis. Perėjus prie mitybos „savais“ produktais riebalinis sluoksnis be didelių pastangų pamažu suplonėja iki normos, kūno svoris normalizuojasi.
Nemažiau naudingi tyrimai šia kryptimi vadovaujant Piteriui D‘Adamo vykdomi ir toliau. Bet apie tai kitąkart.
Naudota literatūra: P.A‘Dadamo-live right4yourtype,right4yourtype encyclopedia J.Weider‘s magazine“Muscule ‚n‘fitness“.